“Tebūna žinoma, kad joks muzikos instrumentas neprilygsta žmogaus balsui. Dėl šios priežasties mes (instrumentų atlikėjai) turėtumėme stengtis mokytis iš jo ir jį imituoti”. Tai yra pats pirmas sakinys iš Silvestro Ganassi leidinio “La Fontegara”, išspausdinto 1535  m. Venecijoje ir laikomo vienu išsamiausių bei svarbiausių Europos XVI a. muzikos interpretacijos šaltinių. Dėl balso paslankumo ir gebėjimo perteikti teksto reikšmę, kompozitoriai ir atlikėjai panašumą į balsą laikė visų instrumentų siekiamybe.

“Kornetas yra tobuliausias iš visų pučiamųjų instrumentų […], nes imituoja žmogaus balsą geriau nei bet kuris kitas instrumentas”, – teigia Girolamo dalla Casa savo rinkinyje “Il vero modo di diminuir”, išleistame 1584 m. Venecijoje. Dalla Casa buvo kompozitorius, sukūręs pirmąjį nuolatinį Venecijos San Marko bazilikos instrumentinį ansamblį.  Jo išsakytai nuomonei pritarė daugybė kompozitorių, tad XVII a. pradžios muzikoje paplito korneto ir balso dialogai – vokaliniuose kūriniuose kornetas perimdavo ir plėtodavo balso melodijų motyvus. Be to, kornetais buvo grojama bažnyčiose vietoje sopranistų dainininkų. Kai dėl vienos ar kitos priežasties trūkdavo viršutinių balsų atlikėjų, kornetininkai papildydavo vokalinį ansamblį, nes šio instrumento tembras ir paslankumas panašus į balso.

Šioje programoje “Canto Fiorito” atskleidžia įvairias balso ir korneto dialogo formas ir pristato nuostabią Italijos sakralinę muziką, XVII a. skambėjusią Romoje, Venecijoje, Milane, Vienoje ir Londone.  

Atlikėjai:

Renata Dubinskaitė, mezosopranas

Rodrigo Calveyra, kornetas, išilginės fleitos

Davide Pozzi, vargonai

Video