|
|||||||||
DAVIDE POZZI
Roma – pasaulio muzikos sostinė
2018 m. rupgjūčio 17 d. 19 val.
Davide Pozzi, vargonai
Kiekvienas, kuriam tenka laimė apsilankyti Romos centre, lieka apstulbintas ir pakylėtas, nes kiekviename jo kampelyje susiduria su ypatinga meno kūrinių gausybe, turtingumu ir grožiu, liudijančiu praeities didybę. Aukščiausios meninės kokybės bažnyčių, skulptūrų, tapybos darbų kiekybės Romoje neįmanoma palyginti su jokiu kitu miestu pasaulyje.
Romos meniniame palikime, šioje įspūdingoje galerijoje po atviru dangumi gausiausiai atstovaujamas baroko laikotarpis, kurio metu Bažnyčios valstybė sukaupė didžiausius turtus. Popiežiai ir kardinolai gyveno savo nuostabiuose rūmuose kartu su daugybe tarnų, kolegų ir menininkų. Meno kūriniai reprezentavo vieno ar kito prelato galią, dažnai susijusią su įtakinga šeima. Meno kūriniai dažniausiai vaizdavo sakralines temas ir siekė skleisti evangelinę žinią bažnyčiose.
Muzika negalėjo turėti tokios pačios reprezentacinės funkcijos, kaip vaizduojamasis menas, tačiau šiandien dažnai pamirštama, kad Roma tuo metu buvo pasaulio meno sostinė, taigi, ir muzikos sostinė. Romos muzikos stilius padarė didžiulė įtaką visai Europai, daugybė muzikantų keliavo į Romą transkribuoti šiame mieste sukurtų darbų ar mokytis su garsiausiais Romos kompozitoriais.
Girolamo Frescobaldi buvo vadinamas „vargonininkų monstru“, nes buvo geriausias savo laikų klavišinių instrumentų atlikėjas. Jis mėgavosi milžiniška šlove ir tarnavo Vatikano Šv. Petro bazilikos koplyčioje. Jo tokatos liudija aukščiausio lygio improvizacijos ir fantazijos lygį ir skatina tyrinėti afektų teorijos taikymą nevokalinėje muzikoje – Frescobaldi instrumentinė muzika perteikia tikras aistras.
Viena karta vėliau garsiausiu klavišinių instrumentų atlikėju tapo Bernardo Pasquini, kuris buvo pirmasis muzikantas, priimtas į prestižinę Arkadijos akademiją. Jis dirbo vagonininku Romos senate – Romos bendruomenės institucijoje, priklaususioje Santa Maria in Aracoeli bažnyčiai, iki šių dienų dominuojančiai Kapitolijaus kalvos panoramoje. Jo stilius labai skyrėsi nuo jo pirmtako – polifoninių balsų vedimas jo muzikoje numato modernios harmonijos atsiradimą.
Pasquini neturėjo ryšių su Arcangelo Corelli, modernaus muzikos rašymo smuikams tėvu ir grynesnio harmoninio stiliaus pagrindėju. Programoje skambės Corellio koncertas, kurį vargonams aranžavo anglų muzikas Thomas Billingtonas – tai demonstruoja tarptautinę šio italų kompozitoriaus šlovę.
Georgas Muffatas mokėsi Romoje 1681–1682 m. pas Pasquinį. Jis gerai pažinojo Corellį, kurio įtaka akivaizdi ne tik jo kūriniuose iš rinkinio „Apparatus Musico-Organisticus“, bet ir jo kompozicijose styginiams.
Michelangelo Rossi buvo vadinamas „smuiko arkangelu“ dėl savo talento groti šiuo instrumentu, bet jo kompozicijos klavišiniams instrumentams demonstruoja didžiulę ekspresijos drąsą, būdingą XVII a. kompozitoriams. Gimusio Genujoje, bet aktyviai veikusio Romoje Frescobaldi laikais kompozitoriaus stiliaus eksperimentiškumą būtų galima lyginti su pačiu Gesualdo.
Davide Pozzi
Programa
Girolamo Frescobaldi (1583–1643)
Toccata I
Canzona IV
Toccata VII
Il secondo libro di toccate, canzoni, versi d’hinni …, Roma 1627
Bergamasca
Fiori musicali di diverse compositioni, Toccate, Kyrie…, Venezia 1635
Michelangelo Rossi (1601/2–1656)
Toccata VII
Toccate e Correnti, Roma 1634
Bernardo Pasquini (1637–1710)
Toccata con lo scherzo del cucco – per lo Scozzese, Roma 1698
Variazioni capricciose in C sol fa ut
Georg Muffat (1653–1704)
Toccata VII
Apparatus Musico-organisticus
Arcangelo Corelli (1653–1713)
Concerto in sol minore “Fatto per la Notte di Natale”
Thomas Billingtono (1754–1832) transkricija vargonams
